Poroje atsakingo už santykius vieno nebūna. Esate
kartu, vadinasi abu turite statyti savo santykių „pamatus“. Nėra retas atvejis,
kad koją pakiša neištikimybė, del kurios, pripažinkim – ne visi sugebame
atleisti.
Vienas psichologas Yves Dalpe parašęs knygą, ją
pavadino - „Neištikimybė nėra banali“.
Vargu ar mūsų dienomis tokį pavadinimą pritaikyti būtų galima. Pažvelgus į porų
visumą, kurių išsiskyrimo priežastis būtent neištikimybė, pamatytume, kad
viskas iš tiesų yra labai panašu ir galima teigti – banalu. Viskas seka tokia
pačia tvarka à
nepasitenkinimas esamais santykiais – naujovių troškimas – žvilgčiojimai į
„kairę“ – išdavystė – pykčiai = skyrybos... Ir po viso šito visada lieka vienas
iskaudinęs, kitas įžeistas, vienas nuskriaustas, kitas smerkiamas ir dėl visko
kaltas.
Skyrybos nebūna dėl vieno žmogaus kaltės, net jei
priežastis yra neištikimybė. Juk vertėtų susimąstyti – ko neturiu ar nesuteikiu
žmogui aš, ką gali suteikti kitos(i)? Žvilgčiojimai į išorę ir prasideda nuo
to, kad savuose santykiuose žmonės neranda pilnavertiškumo. Žinoma, čia nešnekame apie tas situacijas,
kai šalia esantis žmogus yra „ne tas“.
Dalinti savo jausmus į visas keturias puses
visiems – mintis ne pati geriausia. Rasti žmogų, kuris vertas tavo atsidavimo,
meilės, pagarbos ir rūpesčio reikalauja daug laiko, laiko patikrinimam. Bet vis
gi tai verta, nes jausmas, kuomet supranti, kad gali atsiduoti į šio žmogaus
rankas be jokios baimės – atperka visą ieškojimą ir nerimą, dėl nepasisekusių
ankstesnių bandymų.
Ir kada supranti, kad šalia savęs turi tą dalį,
kurios gyvenime ieškojai, supranti, dėl ko taip nieko ir neišeidavo su kitais,
tada atrodę, puikiais žmonėmis.
Kad ir kaip bebūtų, kad ir kaip kartais atrodytų
sunku – žmonės visada yra verti antro šanso, tik jau niekada trečio. Mes visi
kartais klystame ir yra puiku, jei iš savo klaidų mokame pasisemti patirties.
Bet jei ta pati klaida daroma ir vėl, ir vėl, ir vėl... Tokie santykiai tampa
nieko verti, nes, kad ir kaip gaila – neištikimo kraujo neperpilsi...
![]() |
Tenby beach, Wales. 2012 August |
Manau jei myli zmogu,atleisti neistikimybe gali,bet pamirsti to neimanoma....Vistiek kazkokiais monentais tau vis sudurs sirdi ir vel pases abejones...o gal vel?... Mano nuomone istikimybe yra stipriu ir graziu santykiu pagrindas.Visko aisku gyvenime buna-kartais ir didziausia meile isblesta,uzeina santykiu krize,galbut pabosta ta pati rutina,galu gale ar atsiranda kitas zmogus...bet niekada nepateisinsiu neistikimybes niekuom!!! Juk esam suauge zmones,tai ir elktis manau turim garbingai-susesti ir pasneketi apie tai kas vysksta,o ne lakstyti su mintim "ai gal nesuzinos".... Taip darydami zmones apgaudineja ir zemina ne kita zmogu,o pati save!Viena kart tai padares zmogus,jau niekada neatgaus pasitikejimo,deja. Labai tikslus zodziai-neistikimo kraujo neperpilsi...
AtsakytiPanaikinti